- žiaubrus
- žiaubrùs, -ì adj. (4) šiurkštus: Žiaũbrios rankos Pln. Jisai sėdėjo įrėmęs pakaušį į žiaubrų medžio kamieną ir įdūręs į dangų nejudrų žvilgsnį rš. | prk.: Kad būsi palankus, ir tave palankos – nebūk žiaubrus Ggr. Pirma, sako, buvusi dideliai žiaubrì Slnt.
Dictionary of the Lithuanian Language.